JuL Online
pirmadienis, gegužės 10, 2004
KAIP SLIEKO GIRGŽDESYS TARP DANTŲ
Festivalio “Kino pavasaris 2004” rengėjai triumfuodami skaičiuoja žiūrovų galvas (tarp kurių būta ir mano plikės) ir surinktus litukus (tarp kurių yra nuostolis ir mano šeimos biudžetui). Tačiau nėra abejonių, kad didžiausia renginio sensacija – vis tik Burajos ir Šaltenio paukštiškos kinematografinės kalbos šedevras vardu „SESERYS IR DVYNĖS". Keistas dalykas – stebint šitą labai prailgusios akademinės valandos metražo epinę videopaklodę per visą „Lietuvos“ ekraną, norisi ir vemt (kai kramto gyvus sliekus), ir slėpti galvą, ir bėgti iš salės, ir keiktis, ir miego, ir kaukti, ir kad baigtųsi, ir kad kas nors prasidėtų, ir kad kas nors nusibaigtų galų gale, – visko, tik ne žiūrėti. O po to išeini į gyvą dienos šviesą, pasukinėji galvą, kaip idiotas, ieškodamas kokio nors paaiškinimo bent jau svetimuose žvilgsniuose, ir neradęs nusiramini. Ir netrukus pats savaime į galvą ateina tekstas: „NEPAISANT TO, KAD ŠITA „PAUKŠČIŲ KALBA” SUPRANTAMA TIK PATEIMS „PAUKŠČIAMS“, KURIE TĄ FILMĄ KŪRĖ IR JAME DALYVAVO, KAŽKODĖL MANAU SUPRATĘS TĄ ŽINUTĘ, KURIĄ IŠ EKRANO MAN JIE PASIUNTĖ. TA ŽINUTĖ – APIE TAI, KAIP JIEMS ATRODO VISA, KAS MAN ATRODO VISAI KITAIP. BET KODĖL, SUJUNGĘS VIENA IR KITA, JAUČIUOSI PASISLINKĘS PER ŽINGSNĮ ARČIAU SIAUBINGO, BET SALDAUS PRAREGĖJIMO?“ Ir nakvynės namų “Sarogina” Maja, ir globos namų Milda, ir moksleivė Kotryna, ir advokatė Zabielaitė, ir diktorius Dapkus, ir Girtuoklis, ir pakartas Avinas, ir Zingeris, ir Vilkas, ir Prunskienė, ir ponas „Vilniaus prekyba“, ir sliekai, ir dvynės iš antkapio, ir Sauliaus balsas, – visi jie tapo mano kankinančių samprotavimų apie tai, kas su mumis vyksta, bendraautoriais. Tai gal šis filmas – tai naujasis mūsų kino kalbos „Andalūzijos šuo“? Tik vietoje šuns – pakartas Aukštaitijos avinas. Ir vietoje perpjautos akies – gyvo slieko girgždesys tarp dantų. Ir puikiai įgarsinta Sauliaus balsu. Artistiška ir sarkastiška, kaip M.Romo „Paprastajame fašizme“. Nuvylė tik vienąkart itin neorganiškai nuskambėjęs optimizmas: kodėl Girtuoklis savo patetišką monologą apie Lietuvos didybę užbaigia pažadu pasikarti lygiai po metų?
Kodėl ne tuoj pat? *****
penktadienis, gegužės 07, 2004
Ramūnas pajūry
Tik ką pažiūrėjau festivalyje „Kino pavasaris ‘04“ Ramūno Greičiaus filmą „Baltos dėmės mėlyname“. Tikrai smagus kinematografinis „džioukas”. „Baltos dėmės“ – tai balionėliai iš prezervatyvų, sklandantys žydrame vasariniame mūsų pajūrio danguje – toks šio 20-ties min. trukmės filmuko finalas. Svajonių spermatozoidai. Ramūno kinematografinį braižą apvaisino, jam bestudijuojant ir gyvenat Prahoje, čekų siurealistas Janas Švankmajeris. Šis kūrė animacinius filmukus ir kompozicijas iš įvairių daiktų – akmenų, žalios mėsos gabalų, „judančių“ ir pūvančių vaisių ir daržovių, iš molio, apyvokos reikmenų – iš visko. Ramūnas panašiai kuria savo kinematografinius vaizdinius, panaudodamas gyvus aktorius, kaip Švankmajeris – daiktus. Verdančių barščių panorama pirmajame filmo kadre atlieka toki pat vaidmenį, kaip ir Eglės Mikulionytės personažo raudantis veidas. Švankmajerio atgyvintų daiktų orgiją Ramūnas atkartoja sunegyvintų personažų seksualine orgija ir pasiekia tokios pat kinematografinės ironijos. Nidos donžuanas, Kazanovos ir Markizo de Sado idėjų įgyvendintojas, plukdo savo aukas į Ventės Ragą. Ten, palydimas supančiotų paukščiukų čiulbėjimo, jis stato viešnioms – ne ragus, o tikrą ragą, užmautą ant donžuano penio, ir ne ten, kur ragai dygsta, o visai į priešingą ašigalį. Visa tai su ekstaze stebi Ramūno dukra, vaidinanti Mikulionytės nelaimingo personažo dukrą, ir „užfundija“ savo nelaimingai „mamytei“ tokį pat malonumą Ventės Rago raganosio glėby. Iš pirmo žvilgsnio šiame Ramūno „home video“ lyg tai nėra ir krislo jo, kaip menininko, nuoširdumo. Bet tai netiesa. Įdėmiau pažvelgus jame, kaip ir kituose matytuose Ramūno darbeliuose, atsispindi jo kankinantis konfliktas su tikrove. Tačiau jo paties, o ne jo personažų, kas būtų įdomiau. Sulig šiuo filmu Ramūnas turi teisę drąsiai naudotis slapyvardžiu „Nešvankmajeris“. **
ketvirtadienis, gegužės 06, 2004
Vilniuje – keli kino festivaliai, juose – daugybė filmų. Kurį išsirinkti? Sugundytas anonso („Oskarai“, „Cezariai“ ir pan.) nuėjau į kanadietiškai-prancūziškus „Barbarų įsiveržimus“ (Les Invasions Barbares, 2003). Labai keistas filmas. Spaudžia ašarą ir nesyk. Siužetas toks: labai simpatiškas ir gyvybingas senukas profesorius, savo gyvenimą paskyręs nežabotam dulkinimuisi, staiga sugalvojo mirt (lyg tai nuo vėžio). Jo labai turtingas sūnelis išperka jam municipalinėje ligoninėje visą aukštą. Po to jis (aišku, ne už ačiū) sukviečia visus tėtušio draugus ir studentus. O kad tėvuko baigtis būtu visai komfortiška, pasamdo jam žavią narkomanę, kuri drauge su juo nenuobodžiai leidžia jo paskutinį laiką heroino garuose ir dūmuose. Finale – jausminga viešos, stebint draugams ir meilužėms, narkotinės autanazijos scena prie romantiško ežerėlio. Tiems šio filmo žiūrovams, kuriems teko susidurti su panašia pasmerktųjų artimųjų slaugymo situacija gimtųjų Santariškių sąlygomis, šis reginys panašus į cinišką parodiją. Filmas propaguoja kyšius kaip vienintelę priemonę neutralizuoti nacionalizuotą mediciną. Jis rodo, kad už tik už pinigus galima nusipirkti užuojautą prieš mirtį. Kad Dievas (gailestingosios vienuolės asmenyje) yra menka mirštančiojo moralinė paspirtis palyginus su seksualinių nuotykių patirtimi. Kad narkomanija – visai neblogas dalykas, kai gyvenimas nesiūlo nieko geriau. Kad autanazija yra ne tik naudingas, bet ir romantiškai pakylėtas aktas. Ir kad reikia turėti milijonierių sūnelį, kad pasmerktojo myriop onkologinio ligonio baigtis nepavirstų jam tikru „Gulago archipelagu“ (kurį ypač mėgsta skaityti filmo herojus). Išvada tokia: pasmerktieji ligoniai ir jų artimieji: neturėkite vilčių, kad įstojus į Vakarų pasaulį jūsų baigtis bus rožėmis klota. Kaip Vakaruose, taip ir Santariškėse gali numirti kaip žmogus tik tuo atveju, jeigu esi aptekęs babkėmis kaip kuilis taukais. Kitaip – Gulagas. Labai juokinga... Kanados žiūrovai šiam filmui davė 3 žvaigždutes, kritikai dar mažiau. Aš – kaip kritikai: **
trečiadienis, gegužės 05, 2004
Štai ir vėl su nauja jėga įsiliepsnojo skandalas apie senjorą Sondeckį ir jo Kamerinį orkestrą. Ir ko čia stebėtis? Kai žmogus tiek metų buvo savo pačiame sukurtame kolektyve ir caras ir dievas, tai per visą amželį prisikaupė tiek pagiežos ant jo žilos galvos, kad tik laikykis. Anksčiau jo orkestrantai buvo pasirengę jam viską padaryti (ir padarydavo), kad tik išvežtų į užsienį. Dabar – rašo kolektyvinius skundus. Juokinga. Kolektyvinius pareiškimus juk visuomet organizuoja kas nors vienas. Kas? Ir taip aišku. Ir neturi jokios reikšmės. Bet, manyčiau, senasis Maestro ir vėl visus išdūrė. Jis šitą orkestrą sukūrė, jis jį ir sužlugdys. O užsienyje jam labai gerai pasitarnaus kankinio ir atstumtojo reputacija. Matyt, personaliniai kontraktai bus šiek tiek atpigę. Kadaise, tarnaujant Didžiajam Gandonešiui, teko įsipainioti į intrigą tarp Sondeckio ir Kėvišo. Tuomet vienas vyresnis kolega barė, ir pasakė: „už jį nepaaukočiau ir savo barzdos žilo plauko...“. Bet kas pasakys, kad jis blogai diriguoja? Tikrai niekas.
Jeigu kas gali ir dar nebuvo, skubėkite pažiūrėti tikrai fantastiškos parodos – Vilniuje, Chodkevičių rūmuose XVIII a. pabaigos aukštuomenės rūbų kolekcijos iš Varšuvos. Patriarchas Romas Budrys visąlaik ką nors įdomaus sugalvoja drauge su lenkais – arba „Žalgirio mūšį“ atveža, arba Žečpospolitos saulėlydžio elito sukneles ir frakus. Viešpatie, kaip visa tai kruopščiai išdabinta ir išsiuvinėta! Kaip apskritai tai sugebėjo per 200 su viršum metų išlikti iki mūsų laikų? Ir kokie jie visi tuomet buvo mažiukai!
Praėjusį savaitgalį teko pamatyti Naujausią Kauno dramos teatro premjerą – „Nusikaltimą ir bausmę“. Penkių valandų reginys tikrai neprailgo. Tiek daug visko – ir videoprojekcijos, ir triukai, ir pastatyminės išmonės. Nervavo tik labai didelis kiekis aktoriaus Gyčio Ivanausko scenoje ir ekrane, o taip pat didelis kiekis rusiškos liturginės muzikos. Jeigu jau Dostojevskis – tai kodėl būtinai „Gospodi pomiluj“? Na, ir aiškiai išreikšta gėjiška filosofija: Raskolnikovas – gėjus, ir jam viskas leista, nes jis yra „aukščiau“ visko. Viskas labai gražu ir įtikinama, ir netgi šikna nelabai nuskaudo. Tik taip ir liko neaišku, kam reikėjo žiūrovus susodinti scenoje, o ne parteryje – kad neišsilakstytų? Ir vis tik kuo čia dėtas Dostojevskis ir jo filosofija?
