JuL Online
šeštadienis, balandžio 17, 2004
Teksto autoriaus žvilgsnis į A.Berdenkovo skulptūrą.
Laura Pačtauskaitė (ELTA), menotyrininkas Saulius Pilinkus ir skulptorius Alius Berdenkovas per parodos atidarymą
A.Berdenkovo kleptogeniškasis "Medžio amžius"
Architektas iš išsilavinimo ir profesionalas restauratorius auksuotojas Alius Berdenkovas sako tapęs skulptoriumi labai netikėtai netgi pačiam sau. Dar prieš nepriklausomybę pradėjęs skaptuoti iš raudonmedžio (kurio, anot dailininko, tuomet buvo apstu) pliauskų savo liūdnai-ironiškus, anot teoretikų, „antropomorfinius“ kompaktiškus kūrinius. Jo personažai – graudūs ir žaismingi. Tai – pagyvenę vyrai glotnia oda, sukumpusia nugara ir infatiliomis genitalijoms. Moterų ir vyrų figūros, susirišusios į mazgą, siekiančios susitapatinti su pirmapradžio kiaušinio forma. Daug smegenų rieves primenančių motyvų, konstrukcijos iš žmogaus kaulų. Visa tai papuošta blizgančiomis „aukso“, „bronzos“ inkrustacijomis, nors metalo skulptūrose nėra, tik auksavimas ar padengimas plonu bronzos sluoksniu. Matyt todėl Aliaus skulptūros yra pagarsėjusios ir tuo, kad labiausiai vagiamos. Iš tiesų jo šiltas skulptūras taip ir knieti pačiupinėti, pačiupinėjus – pakelti, o pakėlus – išsinešti. A.Berdenkovo sukurtos vyrų figūros asocijuojasi su O.Rodeno „Bronzos amžiumi“, tik priešingai – prancūzo išlietame žmoguje bunda jo žmogiškoji esybė, o lietuvio išskaptuotame vyksta jo mikropasaulio regresavimas. Negali atsispirti įspūdžio, kad 15 medinių A.Berdenkovo minimonumentų, eksponuojamų Vilniaus Rotušėje – tai mediniai antkapiai lietuvių kartai, pamestai kažkur tarp brandaus socializmo ir infantilaus kapitalizmo. Tuomet suprantama, kodėl jos tokios kleptogeniškos – kaip smagu turėti ant darbo stalo savo būsimą antkapinį paminklą...
Informacija ne ilgapirščiams: A.Berdenkovo skulptūrų paroda Vilniaus rotušėje veiks iki balandžio pabaigos.
Režisierius Algimantas Pociūnas Kaune
Režisierius Algimantas Pociūnas (g. 1953), jau greitai du dešimtmečius kūrybiškai besiblaškantis po įvairių Lietuvos miestų teatrus, į savo kelioninį lapą įrašė ir Kauno muzikinį. Šį savaitgalį (2004 04 16 ir 18) čia įvyko I.Kalmano operetės „Bajaderė“ premjera. Nors afiša skelbia du spektaklio režisierius – teatro vadovą Gintą Žilį (g. 1941) ir A.Pociūną, kietai sukaltame spalvingame reginyje nematyti režisūrinių prieštaravimų. Kuriuo tikslu du dramos teatro srityje patyrę režisieriai surėmė pečius, statydami lengvabūdę operetę, tampa aišku, kai sužinome, kad Violeta Sagaitytė sukūrė operetei visiškai naują, palyginus su kanonišku, libretą. Dėl to pagrindinė veikėja iš prancūzės tapo inde, o svarbiausias herojus iš indo tapo Anglijos princu. Tuo pačiu pasikeitė ir arijų bei intermedijų tekstai, epizodų seka, siužetais ir visa personažų sudėtis. Tačiau tik labai priekabūs ir itin reta mūsuose operetine erudicija galintys pasigirti žiūrovai sugebėtų pilnumoje įvertinti įvykdyto eksperimento rizikingumą. Visi kiti tiesiog stebi nuostabiai puošnų kabaretinio stiliaus reginį, gėrisi „Moulin Rouge“ arenos vertais kostiumais (dail. Jolanta Rimkutė), žavisi išradingos dekoracijos (dail. Artūras Šimonis) transformacijomis. Scenoje – Kauno operetės publikos numylėtiniai Aušra Cicėnaitė, Ieva Vaznelytė, Laimonas Pautienius, Gediminas Maciulevičius, Tomas Ladiga ir kt. Kauno operetės žvaigždės, azartiškas kordebaletas ir balsingas choras. Kartais net atrodo, kad primadonoms ir primarijams sekasi geriau šokti nei dainuoti. Bet tai anaiptol nesugadina bendro šventiško įspūdžio. „Kaip gražu!“ – atsidūsta parterio damos, šluostydamos lyriško dueto išspaustą ašarą.
Sunku nepritarti.
Rusų dramos aktorius Eduardas Murašovas nepaliauja režisuoti
Lietuvos Rusų dramos teatro artistas Eduardas Murašovas, palaimintas teatro vadovės Tatjanos Rinkevičienės, pasirinko režisieriaus amplua ir šį sezoną stato jau antrą spektaklį. Prieš tai jis savo teatro scenoje pastatė nelengvo likimo ir turinio M.Gorkio pjesę „Vasa Železnova“. E.Murašovas – toli gražu ne pirmas aktorius, režisuojantis spektaklius ir Rusų dramos teatre. Tačiau kiekvienas toks režisūrinis darbas yra kiekvienam aktoriui sunkus egzaminas. Teatre galioja taisyklė: dramą ar tragediją kartais žymiai lengviau pastatyti nei juokingą komediją. Tačiau režisierius drauge su aktoriais (A.Agarkovas, S.Zinovjevas, L.Pečul, L.Popova, V.Mitiajevas, J.Ščiuckis, D.Denisiukas, J.Bočiarovas ir kt.) pasirengę parodyti publikai nepaprastai juokingą spektaklį pagal anglų dramaturgo Rėjaus Kuni (Ray Cooney) pjesę „Out of order“, kuri jau sėkmingai keliauja po Rusijos teatrus su pavadinimu „Nr.13“. Vyksmas vyksta Anglijos parlamento viešbutyje, kur nėra kambario su numeriu 13, ir kur laisvu nuo posėdžių metu vyksta visokie smagūs nutikimai. Nesunku bus vaizduotėje veiksmo vietą perkelti į mūsų Seimo viešbutį, ir visos potekstės turėtų tapti suprantamos, ir nuo to dar labiau juokingos. Dviejų dalių, bet padorios dviejų su puse valandų trukmės spektaklį taip pat kūrė kviestinis dailininkas Jurijus Grigorovičius ir kompozitorė Natalija Miščenka. Premjera – šį savaitgalį, balandžio 17, 18 d. 18 val. Lietuvos rusų dramos teatro didžiojoje scenoje.
"Fuckingo" penkmetis
Dabar sunku ir patikėti, kad daugiau nei prieš penkmetį Režisierius Oskaras Koršunovas buvo atstumtųjų ir odiozinės kritikos ujamųjų režisierių sąraše. Ypač kliuvo jo spektakliams, sukurtiems tuometinio Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro didžiojoje scenoje – S.Parulskio „P.S. byla OK“ ir B.-M.Kolteso „Roberto Zucco“. Tuomet režisierius padarė tą staigų judesį, kuris apsprendė tolimesnį jo ir jo pasekėjų gyvenimą – įkūrė savojo vardo teatrą. Pirmasis OK teatro spektaklis Marko Ravenhilo „Shopping and Fucking“ buvo ir jo manifestas. „Mūsų teatras turi labai mažai ryšio su mūsų tikruoju gyvenimu“, – tuomet sakė O.Koršunovas. – „Teatras angažuoja pats save, jis tampa kulinarinis menas gurmanams. Čia neįmanomas skandalas, gali būti tik neskanu”. „Shopping and Fucking“ turėjo pademonstruoti kitokį teatro kelią. Ką jis iš tikrųjų parodė, tegu vertina teatro istorikai, o teatras išties nuėjo kitu keliu. Šį savaitgalį ir kitą savaitę teatras Vilniuje, Nacionalinio teatro scenose bus rodomos esminės Oskaro Koršunovo teatro gairės – spektakliai M.Ivaškevičiaus „Malyš (balandžio 16 d.), M. von Marienburgo „Ugnies veidas“ (17 d.), V.Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas“ (18 d. vidurdienį), M.Ravenhilo „Shopping and Fucking“ (18 d. vakare), M.Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ (19 d.), Sofoklio „Oidipas karalius“ (20 d.) ir V.Šekspyro „Įstabioji ir gražioji Romeo ir Džiuljetos istorija“.
Angelas sargas
Povilas Ričardas Vaitiekūnas (g. 1940) – vienas garsiausių mūsų šiuolaikinių tapytojų, dar kartais vadinamas „lietuviškuoju Sezanu“. Jo kūryba tęsia mūsų modernios pokario tapybos (A.Gudaitis, A.Galdikas ir kt.) tradicijas, pateiktas personalios meistro manieros ir savito požiūrio į tapybą. Jo paveikslus kartai kyla noras net paliesti – tokie reljefiški ir apčiuopiami yra jo potepiai, kaip bangos sustingę drobėje. Parodoje, kuri atidaryta sostinės „Lietuvos aido“ galerijoje – tik šeši jo tapybos darbai, ir penkiolika piešinių. Pastarieji atspindi vasaras, kurias dailininkas praleidžia savo sodyboje: „Ūlos krantai“, paslaptingieji „Ožnugariai“ ir „Vilktakiai“ ir kt. Didžiosios tapybinės drobės taip pat meta iššūkį: triptikas „Saulėgrąžos“ stebina tik dviejų spalvų, juodos ir baltos, atspalviais ir itin audringu dažo faktūros bangavimu. Tradicinei tapybai artimiausias spalvotasis „Angelas sargas“ irgi užduoda nemažai mįslių. Visą dailininko kūrybą labiau atspindi puošnus jo kūrybos albumas, kurį pernai išleido Dailininkų sąjungos leidykla, ir kurį galima pavartyti (ir nusipirkti) čia pat, parodoje. Tuomet R.Vaitiekūno darbai, kurie eksponuojami vienintelėje galerijos salėje, užima deramą vietoje visame dailininko kūrybos kontekste. Tokia, matyt, ir yra galerijos „Lietuvos aidas“ naujų patalpų koncepcija: rodyti dailininkų kūrybą, apeliuojant į jos platesnįjį kontekstą, suvokiamą žinovų ratui. Beje, R.Vaitiekūnas priklausė garsiajai dailininkų grupei „24“, kuri kadaise būrėsi po senuoju „Lietuvos aido“ galerijos stogu.
Šiuolaikinė Lietuvos tapyba kaip ir visa dailė nesuvokiama be tapytojo, Nacionalinės premijos laureato Šarūno Saukos (g. 1958 m.) kūrybos. Ne per seniausiai Vilniuje, J.Basanavčiaus gatvėje įsikūrusioje galerijoje „Maldis“ buvo surengta didelė Š.Saukos ir jo žmonos, tapytojos Nomedos Saukienės darbų paroda. Ir štai dabar, priešais „Maldį“ naujai įsikūrusioje Auksakalių gildijos galerijoje „Meno niša“ drauge su tėvais savo kūrybą eksponuoja ir janasis (g. 1989 m.) Mykolas Sauka. Jo kūriniai – tai 18 galvų (ir vienas manekenas parodos vitrinoje), sukurtos iš papjė-mašė su visokiais organiniais priedais – paties autoriais plaukais ir pan. Galvų įvairovė demonstruoja jaunojo menininko staigią evoliuciją nuo naivių regbio kamuolio formos ovalų iki artefaktų su šokiruojančiais trepanacijos ir anatomijos operacijų rezultatais. Galvų įvairovė parodoje nestebina – jų apstu ir čia pat eksponuojamame tėvo Šarūno Saukos programiniame paveiksle „Biografija“. Motinos Nomedos Saukienės dvi dešimtys drobių – tai to paties augalų motyvo, kuriuose dominuoja alijošius, interpretacijos, kuriose atsiranda ir išnyksta tai žmonių veidai, tai kiti personažai. Jie diktuoja ar tiesiog atspėjami paveikslų pavadinimuose, skambančiose kaip poezija: „Gulintys ant mėlyno tako“, „Mano suknelė“, „Netikros rugiagėlės“, „Mažylio gimimas“, „Pasislėpęs po chrizantema“ ir pan. Tiek motinos tapyba savo koloritu, tiek sūnaus „galvos“ savo įvairove neišvengiamai koncentriškai stiebiasi į tėvo Šarūno Saukos kūrybą. Saukų šeimos paroda – tai kūrybinė ataskaita už Kultūros ministerijos suteiktas stipendijas. Vertinga investicija.
Pradedu naują "Blogą". Tai - dalis naujo projekto, kurio tikslas - parodyti, kad ir vienas lauke karys, kuomet laukas yra mūsų bardakiška kultūrinė erdvė, o karys - toks beviltiškai suvaikėjęs 50-metis kulturkės ir interneto entuziastas kaip Jūsų Nuolankus Tarnas. Informaškės trumpos (iki 1500 znokų), paveixliukai biedni, užtat turėtų būti nesunkiai sukramtoma ir išspjaunama (kaip siemkės). Skanaus!
